žemlūžis

žemlū̃žis, -ė adj. (2) 1. Krt, Užv kuris žemo ūgio, kresnas, tvirtas: Kuri ne aukšta, o stora, bus žemlū̃žė J. Abudu tokie žemlū̃žiai susejo DūnŽ. Tarpdury stovėjo žemlūžis vyras žilais paausiais su riesta pypkele dantyse M.Katil. ║ Krp trumpakojis, bet drūtas: Karvė ta tokia žemlū̃žė Kl. Žemlū̃žės karvės yr geros pienuo Šts. Mun patiko arklys – toks žemlū̃žis Als. Tas žemlū̃žis, o tie ilgakojai (apie paršus) Klm. Žemlūžẽlis arklys y[ra] storas iš visų šmotų, o trumpų kojų Ggr. Ir mūso žemlūžìkė [karvelė] pareita Kl. 2. Knt kuris žemas, kuplus: Žemlū̃žiai kopūstai auga didelioms galvoms Šts. Žemlū̃žė obelis: šakos į žemę atsirėmusios Šts. Žemlūžiùkai miežiai, šiaudų mažai Rdn. Tokios gražios žemlūžìkės vyšnikės Krš. Viešnės žemlūžẽlės tokios, o pilnos uogų Šts. Tarpuose takiukų eilės žemlūžių obelių, skarotų grūšių, išbėginių slyvų, garbanotų vyšnių Žem.